Praėjo 30 metų nuo pirmojo Baltijos kelio, kai trijų Baltijos sesių žmonės gyva grandine nuo Vilniaus iki Talino sustojo ir, susikabinę rankomis, parodė savo vienybę. Iš visos Lietuvos tuomet suvažiavo žmonės autobusais, nuosavu transportu į visuotinį renginį. Į popietę, skirtą šiai datai paminėti, norėjome pakviesti žasliečius, kad pasidalintų savo prisiminimais. Pasirodė, jog nei Žaslių apylinkė, nei tuometis kolūkis neorganizavo žmonių pavežėjimo į Baltijos kelią. Žasliečiai arba prisijungė prie kitų įstaigų, arba vyko savuoju transportu. Tačiau ir tokių žmonių Žasliuose buvo mažai. Štai buvusi mokytoja Valerija Jakštienė į Baltijos kelią vyko kartu su Paparčių kolūkio žmonėmis. Moteris papasakojo, jog vyko ne viena, o su visa šeima, net ir su mažu anūku. Autobusas buvo pustuštis. Kadangi kelyje buvo spūstys, susikabino rankomis su Lietuvos žmonėmis tuoj pat už Vievio. Ir tik vėliau pasiekė Kaišiadorims nurodytą vietą. Valė Kurgonienė vyko su tuomečio ,,Neries“ kolūkio žmonėmis. Autobusas buvo pilnas – ir pagyvenusių, ir jaunų. Privažiavus Vievio pervažą, teko labai ilgai laukti, nes kelią uždarė ant bėgių stovėjęs šilumvežis. Iki kaišiadoriečiams skirtos vietos autobusas taip pat neprivažiavo, numatytą valandą, išlipę iš transporto, prisijungė prie kitų žmonių ir darniai sustojo į gyvąją grandinę. Žvakelių jūros pakelėse, gėlės, krentančios iš lėktuvo, paliko nepaprastą įspūdį. Kultūros centro direktorė Raselė Ščerbavičienė, įsijungusi į prisiminimų grandinę, paminėjo, jog važiavo su draugais nuosava mašina. Žmonių minia, dainos, nuoširdus bendravimas, vienybė paliko gilius prisiminimus. Kitos popietėje dalyvavusios moterys prisiminė, jog Baltijos kelią stebėjo televizoriaus ekranuose, vaizdai, kuriuos matė, nepamiršti lig šiolei. Baltijos kelias atvedė mus į Nepriklausomybę, į mūsų Laisvę.
