Gedulo ir vilties diena

Gedulo ir vilties diena

Prisiminimuose – patirtas tremties siaubas

Gedulo ir vilties dieną 11.59 val. sustojame prie kultūros centro visuotinei tylos minutei.  60 sekundžių skirtų įprasminti tremtį, pagerbti kalinimus patyrusių tautiečių atminimą. Matau, kaip buvusios tremtinės Reginos Brazulevičienės akys sudrėksta. Mes apie tremtį žinome iš perskaitytų knygų, pasakojimų, o ponia Regina visą tai išgyveno, todėl ši susikaupimo minutė jai ypatinga, brangi.  Kelios minutės po dvyliktos sėdame į mašiną ir važiuojame į Žaslių geležinkelio stotį. Važiuodami jau apiberiame buvusią tremtinę klausimais. ,,Ką tokio blogo padarėte, kad teko palikti tėvynę?“- klausia Žaslių seniūnė Gintarė Stankevičienė. ,,Buvau banditė“, - juokaudama atsako ponia Regina. Visi šypsomės, sužinoję, jog moteriai tuo laiku buvo vos penkeri.

Žaslių geležinkelio stoties perone uždegame žvakeles ir padedame gėles bei tylos minute pagerbiame tuos, kurie gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Sibiro platybes ir iš jų negrįžo. O buvusi tremtinė tęsia savo pasakojimą, kaip ji, maža mergaitė, įsiveržus į močiutės namus enkavedistams, bandė bėgti pas gimines. Rugių lauko takeliu lėkė, kiek kojos neša, o enkavedistas su automatu šnopuodamas vijosi iš paskos. Sunkiai sekėsi jam gaudyti mergaitę. Įbėgusi į savo dėdės namus vikruolė dar gerokai leido ponui enkavedistui ,,pasportuoti“, kol buvo sučiupta. Sugauta mergaitė taip suleido savo dantukus ,,sportininkui“ į ranką, kad šis iš skausmo Reginą paleido ir liepė dėdei sugrąžinti bėglę atgal.  Dėdė mergaitę ant rankų atnešė  pas močiutę. ,,Nors ir enkavedistas, bet geras žmogus vis tik buvo. Galėjo mane be jokių ceremonijų nušauti“, - po daugiau kaip  70- ties metų prisimena moteris. ,,Į kelionę nepasiėmėme nieko. Duona buvo beveik pasibaigusi, tai močiutė naujai užminkė ir būtų popietę kepusi, skalbiniai užmerkti, o ir galvojome, kad mus veža sušaudyti“, todėl į ilgą ir sunkią kelionę išvyko visiškai nieko nepasiėmusios trise – močiutė, šešiolikmetė teta ir penkiametė Regina. Gyvuliniais vagonais buvo ,,pavėžintos“ į Krasnojarsko kraštą. Sunkiai tvardydama ašaras buvusi tremtinė pasakoja apie patirtus išgyvenimus. Ar galėtume dabar įsivaizduoti, kaip naktį barake nuo lubų krinta ant žmonių tarsi lietus blakės ir kelia puotą, siurbdamos jų kraują,  kaip drabužiuose knibžda tuntas utėlių, kaip kandžioja bjaurios musytės, moškėmis vadinamos taip, jog veidai visų pastoviai sutinę . Negali patikėti tuo, ką girdi, bet tai išgyventa... Grįžo Regina į Lietuvą būdama trylikametė. Po aštuonerių metų susitiko su savo mama, giminėmis. Mokėsi, vėliau dirbo. Taip likimas lėmė, kad sutiko vyrą, irgi buvusį tremtinį, iškentusį dar didesnius sunkumus. Mat josios Algis buvo išvežtas pačiu pirmuoju ,,reisu“ 1941 m. ,,Jiems teko patirti dar didesnius siaubus prie Laptevų jūros, amžino įšalo žemėje“. Todėl abu, būdami vieno likimo, ir laikosi vienas kito jau daug metų.

Grįžtame į Žaslių miestelį tylėdami, susimąstę.  Tik kai mašina įsuka į kultūros centro aikštelę, dar neskubame skirstytis, nuoširdžiai padėkojame buvusiai tremtinei už papasakotus prisiminimus, už buvimą kartu.

,,Praėjo 72 metai, kai patyriau tremtį, bet prisiminimai tokie ryškūs, tarsi vakar tai būtų nutikę“, - atsisveikindama dar pridūria ponia Regina.

     Saugokime istoriją, neleiskime, kad ji nugrimztų užmarštin. Nes žmonių, patyrusių tremtį, kasmet vis mažėja. Ir kaip gali būti kitaip - nuo pirmųjų trėmimų praėjo jau 80 metų.



Komentarai: