Tradiciniai amatai ir jų puoslėtojai

Tradiciniai amatai ir jų puoslėtojai

Jolanta Drumstaitė- tradicinė amatininkė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų- veltinių gamintoja (A kategorija)

Foto Giedrės Streikauskaitės. Žasliai. 2019

 

„Veliant naują veltinių porą mane užlieja įvairūs pojūčiai. Jaučiu malonų vilnos sąlytį su delnais, kaip vilna šyla ir traukiasi, paklūsta mano paspaudimams, delnų trynimui. Nerimą, kad nepavyks, keičia džiugesys, kai po ilgos gniaužymo ir glostymo įžangos šlapias vilnos gniužulas įgauna norimą veltinio formą, dydį ir įlinkius. Toliau dirbant ateina mintys apie meilę pomėgiui velti. Vilnos kvapas primena vaikystę Tadaravos kaime, Kaišiadorių rajone. Vasarą, vienkiemio kloniuose, prie Strėvos, visad ganėsi avelių banda- kelios baikščios suaugėlės ir porelė mažylių. Mano babytė (Marijona Drumstienė, gim. 1911 m.) buvo labai darbšti. Turėjo dideles žirkles, kuriomis mokėjo kirpti aveles. Atsimenu visą “vilnos kelią”- avelių kirpimą (atsargų, kad nesužeistų aksominės gyvulėlių odelės), vilnos vežimą į Žiežmarių karšyklą, taip pat, dūzgiantį verpimo ratelį ir, žinoma, niūniuojančią dainas babytę. Siūlai atitekdavo į gerų mezgėjų- dukrų ir marčių rankas.

Veltinius veldavo diedukas Zigmas Drumstas, gimęs 1902 m., gyvenęs Kaišiadorių rajone, Tadaravos kaime. Diedukas iš vilnos nuveldavo visai šeimai žieminį apavą. Veltiniai buvo pati patogiausia avalynė ir į tvartą, ir į turgų. Į bažnyčią buvo atskirai padėti švarūs veltiniai. O, kad veltiniai taip greitai nenusinešiotų, svarbus priedas buvo kaliošai- guminiai pusbačiai. Veltinius velti iš dieduko išmoko ir sūnus Alfonsas Drumstas (mano tėvelis), gimęs 1942 m., gyvenantis Kaišiadoryse. Tėtis pasakojo, kad iškarštą vilną dėliodavo ant popierinės iškarpos, tuomet į „nekočią“- iš medžio išskaptuotą 1,5 metrų ilgio lovį. Ant krosnies užkaitindavo vandens, pildavo ant veltinio ir muiluodavo muilu, pagamintu iš kiaulės riebalų atliekų ir nupirkto „muilo akmenėlio“. „Nekočioje“ veltinis būdavo ilgai gniaužomas, spaudomas, glostomas, mušamas, po to kočiojamas ant kočėlo. Į pagalbą ateidavo vyresni vaikai. Kurpalio neturėjo, tai toliau veltinis buvo veliamas ant kojos. Taip vienas veltinis būdavo suveliamas per vieną vakarą. Tinkamiausi vėlimui buvo žiemos vakarai, kai kiti ūkio darbai nespaudė.“

Jolanta Drumstaitė

 

Jolanta yra baigusi Vilniaus universitetą, kur įgijo biologės specialybę.  Šiuo metu dirba šventosios Faustinos mokykloje technologijų mokytoja, grupės auklėtoja ir būrelių vadove. Amatininkė aktyviai puoselėja senąjį vilnos vėlimo amatą: Žaslių tradicinių amatų centre veda vilnos vėlimo edukacines programas (programa yra pripažinta ir įtraukta į kultūros paso paslaugų rinkinį https://kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/2265), veltinių gaminimo amatą demonstruoja šventėse ir mugėse, noriai talkina ir dalyvauja vaikų vasaros stovyklose.

Amatininkės Jolantos Drumstaitės rankų darbo veltiniai yra itin aukštos kokybės, juos galima užsisakyti ir įsigyti susisiekus su amatininke.

https://www.tautinispaveldas.lt/visi-amatininkai/jolanta-drumstaite/1125

http://zasliukc.lt/krautuvele

Jolantos Drumstaitės veltiniai. Foto Ilonos Grabijolienės. 2019

 

Tradicinių amatų ir folkloro šventėje. Foto Giedrės Streikauskaitės. 2019. Žasliai

 

Žaslių tradicinių amatų centre. Foto Ilonos Grabijolienės. 2019

 

Kalėdų mugėje Žasliuose. Foto Ilonos Grabijolienės. 2019

 

Vaikų vasaros stovykloje Žaslių kultūros centre. Foto Ilonos Grabijolienės. 2019

 

Joninių šventėje Žasliuose. Foto Ilonos Grabijolienės. 2020

 

 

 

 



Komentarai: