Kryždirbystė išgyvenusi įvairius istorinius laikotarpius Lietuvoje yra itin svarbi, 2001 m. UNESCO buvo įrašyta į Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Mediniai memorialiniai paminklai- stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžmiški ir stoginiai kryžiai. Pasak kryždirbystės tyrinėtojos dr. Alės Počiulpaitės „kiekvienam sakraliniam statiniui, nepriklausomai nuo jo formos, būtinas Nukryžiuotojo atvaizdas, todėl visa sakralinių statinių grupė dažnai vadinama kryžiais. Kryždirbystė Lietuvoje siejama su krikščionybės atėjimu į mūsų kraštą, bet tyrinėtojai patikimų, raštiškų paliudijimų pateikti negali. Kryždirbystės istorija apima apie 400 metų laikotarpį. Pirmosios žinios apie kryžių statymą yra iš XVI a., tačiau apie kryždirbystės kilmę, jos ištakas žinoma labai mažai. Dauguma išlikusių statinių bei su jais susijusių skulptūrų datuojama devynioliktuoju amžiumi.“ Krikščionybės simboliai, kryžiai, statomi sodybose, pakelėse, miestelių aikštėse, šventoriuose, kapinėse- tai unikalus mažosios architektūros reiškinys, susiliedami su gamta ne tik formuoja kraštovaizdį, tačiau išpuoselėti tikėjimo simboliai- aplinkui gyvenančių dvasios atspindys. Pastačius kryžių visuomet būdavo itin reikšmingas apeiginis kryžiaus pašventinimas ir sakralinis vaidmuo. Šventinant kryžiai buvo apjuosiami juosta, puošiami gėlėmis. Kaimų kryžius gėlėmis puošdavo ir prieš religines šventes, sodybų- apsodindavo gėlėmis, aptverdavo tvorele, puošdavo ir pieš šeimos šventes, kiekvienas praeidamas pro šalį nusilenkdavo, kryžius taip pat atspindėdavo ir sodybos šeimininko tam tikrą socialinę padėtį. Kryždirbiai buvo savamoksliai liaudies meistrai. Kiekvienas nagingesnis kaimo vyras sugebėdavo pagaminti sakralinį paminklą, tačiau nūdienos laikais, tai tik amatą išmanančio meistro darbas.
Kryždirbys Vidmantas Kapačiūnas. Amatininkas kilęs iš Kertauninkų k., Žiežmarių apyl., Kaišiadorių r. sav. Vidmano senelis Vincentas Kapačiūnas, tėtis Justinas Kapačiūnas ir pusbrolis Banys Kapačiūnas buvo staliai. Senelio Vincento brolis Andrius Kapačiūnas statė namus. Dėdė Kazys Kapačiūnas buvo kavolius. Visi gyveno tame pačiame Kertauninkų kaime, vienas šalia kito, kaip Vidmantas sako- „buvo Kapačiūnų alėja- aš visas trobas apėjau, pirožkų gaudavau. Seniau geri žmonės būdavo, jie matė vargo daug, grynčios nerakindavo, šluota paremdavo ir viskas“.
Vidmantas Kapačiūnas pasakoja- „Nuo mažens patiko meno dirbiniai. Kadangi mano visi dėdės buvo nagingi staliai, gamindavo langus, duris, baldus. Darydavo vežimus, bričkas. Tuo laiku darydavo karstus. Aš stovėdavau ir žiūrėdavau kai taip vyksta. Bet mažas dar būdamas medžio negalėjau drožti, tai labiausiai tikdavo molis. Tuo laiku molio būdavo daug, kadangi ėjo melioracija, buvo daug molingų griovių. Pradėjau eiti į Kertauninkų pradinę mokyklą. Priėmė anksčiau laiko, kadangi sukaliau inkilą už save didesnį, nežinia kokiam varnėnui rudenį. Bet po kelių mėnesių pravijo iš pradinės, sakė, ateisi kitą rudenį.
Pradinėje paišiau neblogai. Po pradinės mokinausi Žiežmarių vid. mokykloje. Mokykloje dalyvavau piešimo konkursuose, kuriuose pasirodydavau neblogai. Jau nuo 10 klasės pradėjau drožinėti kaukes ir kitokias skulptūrėles, kurias dalinau draugams. Po 11 klasių stojau į Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą. Galėjau įstoti, bet vidinis balsas sakė- važiuok namo. Rudenį, tais pačiais metais, išėjau į armiją. Grįžau iš armijos, kelis metus dirbau keliuose darbuose, bet su menu nebuvo susiję. 1983 m. buvau pakviestas į tuometinį miškų ūkį, darbas buvo susijęs su medžio drožimu. Nuo to laiko ir prasidėjo tikras darbas su medžiu. Per tuos metus pagaminau daug įvairių skulptūrų ir visokių drožinių. Nepriklausomybės metais reikėjo daug drožti kryžių ir kitokių skulptūrų. Pagaminau daug. Net neskaičiavau, nes skaičiuodamas susimaišydavau.“ Vidmanto Kapačiūno sukurti kūriniai- mūsų krašto mažosios architektūros dalis, vardijant visus, sąrašas būtų itin ilgas, tik keletas jų: koplytspulpis Žaslių geležinkelio stotyje traukinio avarijos atminimo vietoje, skulptūros „Vytis“ ir „Žiežmara“ Žiežmariuose, parke Kruonyje, „Rūpintojėlis“ Anglininkuose, „Knygnešys“ ir kryžius Darsūniškio bažnyčioje, kryžiai Žaslių šv. Jurgio, Žiežmarių šv. Jokūbo bažnyčių šventoriuose, Medinių Strėvininkų kaime, stogastulpis ir skulptūros prie kultūros centro bei prie vaikų darželio Žasliuose ir kt.
Nuo 1999 m. Vidmantas Kapačiūnas dirba Kaišiadorių kultūros centre vaikų medžio drožinėjimo būrelio vadovu, organizuoja vaikų medžio dirbinių parodas, dalyvauja renginiuose, demonstruoja medžio drožinėjimo amatą. Vidmantas ne tik intensyviai moko vaikus prisijaukinti medį, bet ir juos ruošia konkursams. Kasmet dalyvauja net po keletą būrelį lankančių vaikų Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis” ir ne kartą vaikai laimėjo prizines vietas. 2019 metais už svarų indėlį puoselėjant tradicinį liaudies meną ir dailiuosius amatus, medžio drožybos amato paslapčių perdavimą jaunimui ir Kaišiadorių krašto garsinimą Vidmantas Kapačiūnas įvertintas ir pripažintas Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatu.
Medžio drožėjas, kryždirbys Vidmantas Kapačiūnas puoselėja ilgametę savo šeimos tradiciją. Jo gaminami medžio kūriniai gimsta gamtos apsuptyje, tame pačiame Kertauninkų kaime, kur daugiau nei šimtmetį medžio apdirbimo amatus puoselėjo Kapačiūnų vyrai.
Keletas Vidmanto Kapačiūno darbų nuotraukų iš asmeninio amatininko albumo
