Istorija
Pagal šiais laikais paplitusią versiją, vos gimus Jėzui Kristui ir danguje suspindus Betliejaus žvaigždei, jį aplankė trys Rytų karaliai, ir kiekvienas iš jų atnešė jam po dovaną. Iš tiesų Naujajame testamente rašoma, jog į Jeruzalę atvykę išminčiai iš Rytų – jie ieškoję apytiksliai dvejų metų berniuko, kuriam gimus danguje įsižiebė žvaigždė, judėjusi per dangų ir vedusi juos link Jėzaus Kristaus namų.
Manoma, jog iš tiesų išminčiai buvo astrologai. Stebėdami dangų jie išvydo įsižiebusią naują ryškią žvaigždę, kuri, pasak pranašysčių, turėjo simbolizuoti Žydų karaliaus ir žmonių nuodėmių atpirkėjo atėjimą į žemę. Jie nusprendė aplankyti naująjį karalių ir pagerbti jį dovanomis. Rytuose manoma, jog išminčių buvo dvylika, tačiau, kadangi dovanos buvo trys, kituose kraštuose paplito nuomonė, jog trys buvo ir išminčiai. Karaliais jie pradėti vadinti tik viduramžiais, galbūt išminčiai taip praminti todėl, kad atkeliavo iš tais laikais neįtikėtinai turtingais laikytų Rytų.
Vakarų krikščionys karalius laiko šventaisiais. Istoriškai nusistovėję jų vardai – Kasparas, Merkelis (Melchioras) ir Baltazaras. Dažnai manoma, jog Baltazaras yra Arabijos karalius, Merkelis – Persijos, o Kasparas – Indijos. Kiekvienam iš karalių priskiriama po vieną dovaną, iš kurių kiekviena turi simbolinę reikšmę.
Trijų Karalių dovanos:
Smilkalai – Kasparo dovana. Jie simbolizuoja šventumą, išmintį ir dieviškąją palaimą;
Mira (aromatiniai sakai, naudoti ligų bei žaizdų gydymui, senėjimui stabdyti, kūnų balzamavimui) – Baltazaro dovana. Ji simbolizuoja gyvenimą ir žemiškąją egzistenciją;
Auksas – Merkelio dovana. Ji simbolizuoja garbę, turtus ir galią.
Dar manoma, jog dovanos simbolizuoja Kristaus prigimtį: auksas yra dovana karaliui, smilkalai – Dievui, o mira – mirtingajam.
Minėjimo tradicijos
Iki II pasaulinio karo, Lietuvoje būta daugiau Trijų Karalių papročių. XXa. pradžioje miestuose ir kaimuose buvo įprasta persirengti karaliais ir lankyti kaimynus, taip pasveikinant juos su Naujaisiais metais. „Karaliai“ pasipuošdavo popierinėmis karūnomis ir apsisiautę baltomis skraistėmis. Kiekvienuose namuose „karaliai“ sugiedodavo po giesmę, ant durų bažnyčioje šventinta kreida užrašydavo pirmąsias vardų raides su kryželiais, tuomet būdavo sodinami prie stalo, vaišinami, gaudavo dovanų. Po II pasaulinio karo išliko tik raidžių rašymas – buvo tikėta ir kai kurių žmonių tebetikima, jog užrašas apsaugos namus nuo piktųjų dvasių.