Dzūkijos perlas

Dzūkijos perlas

Dzūkijos perlas

Kai mūsų tradicinių amatų centro amatininkė Onutė Raudeliūnienė pakviečia mus, kultūros centro darbuotojas, į kelionę po Dzūkiją, kvietimą mielai priimame. Vos moters vairuojamas  BMW pasuka Merkinės apylinkių link, lyg tarp kitko Onutė prasitaria: ,,Mano gimtinė netoli. Gal užsukam?“ Susižvalgom su kolege tarpusavy. A, veža, tai kodėl gi ne? Kai įsukame į kiemą , net aikčiojame iš nuostabos – ne visur kaimo turizmo sodybose taip gražu. Mus sutinka Onutės tėveliai: besišypsanti giedria ir šviesia šypsena mama ir santūrus tėtis. Pakviečia į vidų, bet mums mieliau norisi pabūti lauke, prisėsti ant medinių išraitytų suoliukų, pasigrožėti tik ką nupjauta veja, išpuoselėtais gėlynais, raibuliuojančiais tvenkiniais. Vos šeimininkai prakalba, iškart supranti, kad ,,turi reikalų“ su tikrais dzūkais – tokia ta jų miela, daininga šnekta. Atrodo, klausytum ir klausytum... Mama liepia Onutei atnešti jauniausios dukros kepto pyrago. Anksčiau kepdavo pati, bet pablogėjus regėjimui, jau nekepa, šį ,,darbą“ perėmė jaunėlė. Vaišinamės puriu, nuostabaus skonio kepiniu, kvepiančiu vasara ir uogomis, atsigeriame žolelių kvepiančios arbatos. Kai kolegės nubėga gėrėtis vištaitėm ir gaidukais, šuniukais ir kitais sodybos gyvūnėliais bei augalėliais, lieku  su šeimininke ir gražiai, nuoširdžiai pasikalbame. Paprašau, kad papasakotų apie save.

,,Aš– Algutė Remeikienė. Mergautinė mano pavardė – Silvestravičiūtė. Gimiau per pacius šalcius, per karų 1943 metais sausio antrų dienų Varėnos rajoni, Ilgininkų (va šitame) kaimely. Pas tėvelius augau tik viena. 15 metų būdama likau sirata (našlaite), pasimirė mama. Kol da mamytė buvo gyva, tai abi tvarkėmės namie, o kap numirė, teko dzirbc paciai. Viskų dzirbau paci: ir verpiau, ir audiau, valgį sau ir tėtei gaminau, duonų kepiau. Kai man suajo  23 metai, mirė ir tėtė.  Ištekėjau aš 1963 metais. Paslikau gyvenc  savo tėvų namuose. Su vyru Jonu užauginome tris dukteris. Viena gyvena Druskinykuose, kita Vilniuje, o Onutė į Kaišiadorių rajoną nutekėjo“

Esate gera šeimininkė, dukra Onutė dažnai mums pasakoja, kaip skaniai mokate gaminti valgyti, kepti įvairius pyragus. Dar žinau, kad kepėte skanius šakočius. Juos kepti išmokėte ir savo dukrą Onutę.  Jūs pati iš ko išmokote kepti šį puošnų ir skanų saldumyną ?

,,Ir viriau, ir kepiau. Labai mylėjau mielinius pyragus kepc. Dabar jau nekepu, apakau, jau negaliu. O dėl to šakočia, mes vadzinom jį bankūchenu, tai taip buvo. Kai ištekėjau, vyro sesuo Bronė Kudarauskienė (Remeikaitė), gim. 1924 m. vasario 2 d. Alytaus r. Meškasalio kaimi, jau a. a. , buvo labai gera gaspadinė. Eidavo šeimininkauc  in krikščynas, pagrabus, vestuves. Tai vienai jai buvo sunku, ypač kap gamindavo vestuvėms,  tuomet  dažnai pasikviesdavo ir mani. Aš buvau tokia jos padėjėja. Viskų stebėdavau, kap ji darydavo, jai padėdavau. Vestuvėms kepdavo mielinius pyragus ir kartais  bankūcheną, va ten aš jį ir išmokau kepti“

Papasakokite, kaip buvo gaminamas šis tautinio paveldo produktas.

,,Pirmiausiai moliniame inde mediniu šaukštu ištryndavo, išsukdavo sviestu su cukru. Kiaušinių balcymus atskirdavo nuo trynių. Tadu kiaušinių trynius po kelis dėdavo in tų masi ir vėl sukdavo. Po biski suberdavo dar ir sijotus miltus. Juos išsijodavo per rėtį. Supildavo smetonos ir griecinėlės, biskį miltų ir vėl smetonos ir griecinėlės. Viskų tep po biskį issuki. Balcymus išplakdavo iš lazdyno vytelių surišta šluotela. Ir tadu pilam tuos balcymus tešlon ir išmaišydavom gerai mediniu šaukštu.

Kiek atsimenu, tai vestuvės daugiausia  vykdavo vasaru,  lauki iškūrinam lauko pecių (šiaip jau ant jo virdavom kiaulėm ėdalą). Kai kepam bankūcheną, tai nuimam to pečiaus  fajerkas, vyras Jonas pagamino mediniam volui sukti tokius gelažinius kryžiokus. Volą aptepdavau sviestu, aprišdavau medvilniniu lopinuku, dar ant viršaus aprišdavau lininiu siūlu (taip Bronė liepdavo) ir tada dviese kepdavom. Aš sukdavau rankeną, o moša Bronė pildavo tešlą ir vadovavo visam kepimui. Gerai įkaitindavom volą, o kad jis grait ir gerai įkaistų, dėdavom į tą lauko pecių beržines smulkintas malkas. Jos turėjo  būc sausos, kad dūmai neruktų. Tešlą ant volo pildavo didesniu mediniu šaukštu. Kepdavom didelį bankūcheną apie dzvi valandas, kol sunaudodavom visą tešlą. Kai iškepa, laidzia jam atvėsc, tadu nuimam nuo volo, ištraukiam tų lopinukų, apvožiam ir pastatom. Kepdavom prieš savaiti, kad dar pastovėtų iš užsakiusios šeimininkės naminių  produktų. Niekas už darbą nemokėjo“.

Ar galėtumėt atskleisti, kiek produktų tokiam šakočiui sunaudodavote?

,,Tai moša Bronė taip tešlai dėdavo:

60  kiaušinių,

kilogramą ir 4oo g sviesto,

kilogramą ir 2oo g cukraus,

kilogramą ir 2oo g kviecinių miltų,

8oo g griecinės,

800 g griecinėlės. Viskų bezmienuku susverdavom“

O savo šeimai ar iškepdavot šį skanėstą?

,,Ne, nebuvo mados. Kepdavau mielinius pyragus šventei, bandukes, kitokius saldumynus, bet bankūcheną tik kai užsakydavo vestuvėm.  Dziaugiuos, kad duktė  Onutė dar tokį pacį pas jus kepa.“

Mes taip pat džiaugiamės mūsų amatininke Onute.

Šiltai atsisveikiname su sodybos šeimininkais ir vėl Dzūkijos keliais riedame toliau. O aš negaliu atsidžiaugti, radusi tokį nuostabų Dzūkijos perlą – darbščią, mielą, meniškos prigimties, iškalbingą moterį. Kuri kaip tikras perlas atsiveria ir dovanoja tai, ką gražiausio turi. Sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir geros kloties Jums, Algute.

 

Valė Kurgonienė, kultūrinių renginių organizatorė



Komentarai: