Europos paveldo dienos
Minėdami Europos paveldo dienas, kultūros centro darbuotojai rugsėjo 14 d. tvarkė Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapus Žaslių kapinėse. Šių kapų tvarkymas tampa gražia tradicija kaip ir savanorių pagerbimas lapkričio 1 – ąją bei Vasario 16 – ąją. Kitą dieną darbuotojai lankėsi Guronių kaime, kuriame yra du alkakalniai, sietini su pagonišku kultu, bei Rožinio slėpinių kelias ir parkas. Atvykę į Guronis, pirmiausia užlipome ant alkakalnio, kuris vadinamas Zvaninyčia arba Dzvaninyčia. Padavimas pasakoja, jog čia kažkada stovėjęs varpas (vietinių vadinamas zvanas arba dzvanas), kuriuo skambindavo kilus pavojui. Antrasis, už kelių metrų nuo pirmojo, esantis alkakalnis vadinamas Pajautos kapu arba Kiškių bažnyčia. Šis alkakalnis apipintas gražiomis legendomis, kurias ir prisiminėme stovėdami jo papėdėje. Vaizduotė nuneša mus į tuos laikus, kai šiose vietose gyveno kunigaikštis Žaslas, kovojęs ir žuvęs mūšyje. Tarsi matai, kaip karžygį aprauda artimieji, kaip žmonės neša žemes jo kapui supilti. O jo sužadėtinė Pajauta, priverkusi visą išraustą duobę, kurios vietoje atsiranda ežeras, iš sielvarto miršta ir palaidojama šalia savo mylimojo. O gal čia guli kitas karžygys Pajautas, žuvęs mūšio metu? Sakoma, kad kareiviai šalmais savo vadui supylė kapą. O gal tai didžiojo kunigaikščio Kerniaus dukters Pajautos kapas? Stovėdami šalia šio alkakalnio tarsi jaučiame protėvių dvasią.
Visai greta šių alkakalnių, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, įsikūręs Rožinio slėpinių kelias ir parkas. Sustojame prie Švč. Mergelės Marijos skulptūros, apžiūrime penkias koplytėles su freskomis, vaizduojančias biblines scenas bei Lietuvos katalikų gyvenimo istorinius įvykius. Pabuvojame ir Šv. Juozapo koplyčioje. Dvi skirtingos religijos gražiai sutaria vienoje erdvėje. Mes, centro darbuotojai, kiekvienas iš šių vietų išsinešame tai, kas mums asmeniškai priimtina, artima mūsų sielai.
Valė Kurgonienė, kultūrinių renginių organizatorė
