Krintant baltiems sodo žiedams į amžinybę iškeliavo miela Veronika Šakienė. Auksarankė audėja, verpėja, poetė, žolininkė...
Gimė 1934 m. birželio 16 d. Pakalniškių kaime. Dažnai Veronika pasakodavo, kaip būdama penkerių rūpinosi seneliais, su sese Jadvyga antradieniais jiems nešdavo valgyti. Veronika pati stebėdavosi, iš kur pas vaiką tiek rūpesčio ir noro padėti. Sulaukusi dešimties apsigyveno pas savo krikšto mamą Vareikonyse. Ji buvo tretininkė, taip pat puošdavo bažnyčią, kartu pasiimdavo ir Veroniką. Vėliau šias pareigas perėmė Veronika. Kadangi prieš atlaidus darbo būdavo daugiausia, tai dar padėdavo šeimininkauti ir klebonijoje. Ištekėjo, užaugino penkis vaikus - tris sūnus ir dvi dukteris. Dirbo kolūkyje pieno surinkėja. 3 metus- suaugusių dramos būrelio vadove Kaišiadorių kultūros centro, Paparčių skyriuje. Itin kūrybinga Veronika vaidinimus statė iš mamos pasakojimų apie senovės tradicijas ir papročius. Drabužius spektakliams siūdavo pati. Dar jaunystėje išmoko verpti, austi, skaniai gaminti. Rašė eiles. Kadangi puikiai išmanė apie augalus, neatsakydavo pakonsultuoti, kartu žoliavo. Veronika prisimindavo senuosius turgus Žasliuose. Mielai atvykdavo, audimo bei verpimo amatų mokydavo ir į mūsų organizuojamose tradicinių amatų ir folkloro šventėse Žaslių miestelio aikštėje, Kalėdų ir Velykų mugėse kultūros centre.
Amatininkė nuolat dalyvaudavo Kaziuko mugėse Vilniuje, Sartų lenktynių mugėse Dusetose. Veiklos niekada nestokojo, nuolat audė juostas, kurias užsakydavo ne tik Lietuvoje. Jos kūriniai pasklidę po platųjį pasaulį neša žinutę apie mūsų šaknis ir tradicijas. Veronika džiaugėsi kiekviena diena ir mylėjo žmones.
Netekome itin šilto, visuomet pozityvaus ir didelės išminties žmogaus. Šviesūs prisiminimai mumyse liks amžinai.
Užjaučiame artimuosius.
Amžinąjį atilsį duok mirusiai, Viešpatie!
